1Koks kitas žmogus, rengdamasis
kelionėn per šėlstančias jūros bangas,
šaukiasi medžio gabalo,
dužlesnio už jį vežantį laivą?
2Juk noras pasipelnyti sugalvojo tą laivą,
ir išmintis buvo amatininkas, kuris jį pastatė,
3bet tavo Apvaizda, Tėve, jį valdo.
Tu parūpinai jam net kelią per jūrą
ir saugų taką per bangas,
4parodydamas galįs taip išgelbėti
iš bet kokio pavojaus, jog net neįgudęs žmogus
gali sėsti į laivą.
5Tu nori, kad tavo išminties darbai neliktų bevaisiai,
todėl žmonės patiki savo gyvastį
net menkiausiam medžio gabalui
ir perkirtę bangų mūšą ant plausto saugiai atkeliauja.
6Net pačioje pradžioje, išdidiesiems milžinams žūstant,
Visatos viltis išsigelbėjo ant sielio
ir tavo rankos vedama
paliko pasauliui naujos kartos sėklą.
7Palaimintas tas medis,
per kurį ateina teisumas!
8Tačiau prakeiktas ir rankomis padarytas stabas,
ir tas, kuris jį padarė,
už tai, kad jį padarė,
o dūlėjantis daiktas – už tai, kad buvo pavadintas dievu!
9Juk Dievui lygiai šlykštūs
ir nedoras žmogus, ir jo nedorumas.
10Kas žmogaus padaryta, tas bus nubausta drauge su žmogumi,
kuris tai padarė.
11Todėl dieviškasis teismas užklups ir pagonių dievus,
nes būdami Dievo kūrinijos dalis
jie tapo pasibjaurėjimu,
pinklėmis žmonių sieloms
ir spąstais kvailųjų kojoms.
12Mintis darytis stabus buvo ištvirkimo pradžia,
ir jų išradimas pagadino gyvenimą.
13Pradžioje jų nebuvo,
ir amžinai jie neišliks.
14Jie atėjo į pasaulį per tuščias žmonių viltis,
todėl jų laukia staigus galas.
15Priblokštas ne laiku ištikusio gedulo,
tėvas pasidarė staiga atimto vaiko paveikslą,
ir garbino kaip dievą tą,
kuris vakar buvo tik negyvas žmogus,
ir perdavė paslaptis bei apeigas savo valdiniams.
16Ilgainiui tas nedoras paprotys įsigalėjo
ir tapo įstatymu.
17Ir valdovų įsakymu drožiniai buvo garbinami.
Negalėdami asmeniškai pagerbti
toli gyvenančių valdovų,
įsivaizdavę jų išvaizdą iš tolo,
žmonės pasidarė matomą paveikslą karaliaus,
kurį norėjo pagerbti,
pataikaudami nesančiam tarsi esančiam.
18Menininko noras išgarsėti
skatino net karaliaus nepažinojusius
jam reikšti dievišką garbinimą.
19Galbūt norėdamas patikti savo valdovui,
jis triūsė prie dirbinio, darydamas jį kuo gražesnį ir panašesnį.
20O minios, suviliotos kūrinio žavesio,
garbinimo vertu laikė tą,
kurį ką tik gerbė kaip žmogų.
21Ir tai virto spąstais žmonijai,
nes patekę į nelaimės ar priespaudos vergystę
žmonės teikė netartinąjį Vardą
daiktams iš akmens ir medžio.
22Nepasitenkindami Dievo pažinimo klaidomis,
ištikti didelio sąmyšio,
kilusio iš nežinojimo,
jie drįsta tas baisias blogybes vadinti ramybe.
23Atlikdami vaikų žudymo apeigas,
slaptas ceremonijas
ar beprotiškas eisenas su keistais papročiais,
24jie nebesilaiko dorumo nei gyvenime, nei santuokoje,
ir klastingai žudo vienas kitą
arba skaudina svetimavimu.
25Viskas susimaišė: kraujas ir žudynės,
vagystės ir apgaudinėjimai,
papirkinėjimas, neištikimybė,
sąmyšis, kreiva priesaika,
26vertybių sumaištis, nedėkingumas,
sielų purvinimas, lytiniai iškrypimai,
santuokos nedarna, svetimavimas ir ištvirkavimas,
27nes visokio blogio priežastis, pradžia ir viršūnė –
nelabųjų stabų garbinimas
28arba džiūgaujant,
arba melagingai pranašaujant,
arba nedorai gyvenant,
arba kreivai prisiekinėjant.
29Pasitikėdami negyvais stabais
jie melagingai prisiekinėja ir nebijo patirti bausmės.
30Bet juos ištiks dviguba bausmė,
nes atsiduodami stabams jie paniekino Dievą
ir niekindami šventumą su apgaule kreivai prisiekė.
31Juk ne jėga tų daiktų, kuriais žmonės prisiekia,
bet teisinga nusidėjėlių bausmė
visada lydi nedorėlių nusižengimus.
